Klausimas. „PATARKITE MAN, BERNIUKO TĖČIUI, KAIP IŠLAIKYTI RYŠĮ SU SŪNUMI?"

Atsakymas. Motinos ir vaiko ryšys, ypač kūdikystėje, ypatingas. Tėtis nuo pat gimimo yra trečias asmuo šalia mamos ir vaiko. Tačiau tėtis ne mažiau reikalingas nei mama. Mama išmoko vaiką suprasti save, o tėtis padeda suvokti visuomenę, atrasti joje savo vietą. Mama yra labiau emocinės, jausmų srities mokytoja, o tėtis moko, kaip spręsti problemas, gyvenimo uždavinius.

Vyriškumo berniukai mokosi pirmiausiai iš tėčio, jeigu jo nėra – iš giminaičių, sporto trenerių, vyresnių draugų ar kino filmų herojų.

Visada būkite šalia, kai esate sūnui reikalingas, raskite laiko pasikalbėti, drauge ką nors nuveikti. Berniukai, kaip rodo tyrimai, labiau mėgsta aktyvią veiklą.

Pasistenkite suprasti sūnaus poreikius. Jeigu žaidžia kompiuterinius žaidimus, jais pasidomėkite ir jūs. Būkite šalia, stebėkite, klausinėkite, pavyzdžiui „ar būtina žudyti, gal galima kitaip laimėti?“. Padėkite rasti kitokius sprendimus.

Užuot draudę kompiuterinius žaidimus, sudominkite kitokiais užsiėmimais.

Išklausykite sūnų, nes atėjus permainų laikotarpiui nuoširdus klausymasis padeda neprarasti ryšio. Nuoširdžiai kalbėkitės su vaiku ( o ne vaikui ) apie vertybes, motyvus, kaip ir kodėl pasirinkote tokį gyvenimo būdą, kaip jūs pelnote visuomenės pagarbą, už ką gerbiate pats save.

Augdamas vaikas tolsta nuo tėvų, tai natūralus procesas. Leisdami jam natūraliai tolti, sudarysite galimybę būti arti. Vienas gyvenimo paradoksų – jeigu ką nors traukiame prie savęs jėga, susiduriame su pasipriešinimu.

Nuo kokio amžiaus šveplavimas – problema?

Patys pirmieji mokytojai ir pagalbininkai ugdant kalbą - tėvai. Todėl verta žinoti, keletą pagrindinių kalbos vystymosi gairių.
Trejų metų vaikas bendrauja 3-4 žodžių sakiniais, suvokia pagrindinius žodžių derinimo dėsningumus, supranta šnekamąją kalbą. Nors jis dar gali trumpinti žodžius, praleisti garsus, švepluoti, tačiau, jei mažylis neištaria garsų k,g, kiša liežuvį tarp dantų tardamas garsus s,z arba keičia juos į t, d ( sako-tako, zylė-dylė ir pan. ), verta pasikonsultuoti su logopedu.
Ketvirtųjų metų pabaigoje vaiko kalba gramatiškai gana taisyklinga, mažėja garsų tarimo klaidų. Nors kartais sudėtingesnių garsų ( š,ž,č,dž,r) tarimo mokymasis sulėtėja. Tačiau vertėtų susirūpinti, jei vis dar painioja tarpusavyje garsus v,l, j, skardžiuosius b,d,g keičia į p,t,k.
Penkerių metų vaiko tartis turi būti visiškai taisyklinga. Jis turi ištarti ir pačius sudėtingiausius lietuvių kalbos garsus c,č,dž,ch,h,f,r, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius.

 

Klausimas.  „AR REIKIA IŠMOKYTI VAIKĄ PRIEŠ EINANT Į PIRMĄ KLASĘ SKAITYTI IR RAŠYTI?“

Prieš pirmą klasę svarbu vaiką išmokyti užsirišti batus, susišukuoti, nueiti iki mokyklos ir atgal, pakeisti rašalinio parkerio kapsulę, civilizuotai elgtis tualete, išsišnypšti nosį ir pan. Rašyti ir skaityti jis ir taip išmoks, o jausdamasis savarankiškas, bus drąsesnis, lengviau susiras draugų. Argi subrendęs pirmokas, kuris laisvai skaito pasakas, bet prašo mokytojos, kad jį palydėtų į tualetą ( nes nemoka atsitraukti kelnių užtrauktuko).

Kodėl vaikas gimė kurčias?

Tik mažuma vaikų yra visiškai kurti. Dauguma jų girdi tam tikro dažnio ir stiprumo garsus. Vaikai gimsta kurti arba apkursta vėliau dėl daugelio priežasčių. Išsiaiškinus, kokio tipo yra vaiko kurtumas, iš dalies galima atsakyti į klausimą, kodėl tai įvyko. Skiriami trys kurtumo tipai: konduktyvusis, neurosensorinis ir mišrus.

Konduktyvusis kurtumas dažniausiai būna dėl kamščio ausies kanale arba skysčio vidinėje ausyje, dėl būgnelio pažeidimų arba klausos kauliukų deformacijos. Tai toks kurtumas, kai garsas pro išorinę ar vidurinę ausį negali prieiti prie klausos nervo. Neurosensorinis kurtumas dažniausiai būna, kai sraigė, arba klausos nervas, neefektyviai perduoda tam tikro dažnio garsus. Tai gali atsitikti dėl infekcinių susirgimų, dėl deguonies trūkumo smegenyse gimdimo metu ar dėl kitos gimdimo traumos. Mišrus kurtumas – tai toks kurtumas, kai vaikas turi abiejų kurtumo tipų (konduktyviojo ir neurosensorinio) požymių.

Koks mokinys yra laikomas silpnaregiu?
Silpnaregiais laikomi moksleiviai, kurių regėjimo aštrumas gerai matančiąja akimi su korekcija (t.y. su akiniais) yra nuo 0,05 iki 0,3 (pvz. akių gydytojo išvadose jis žymimas taip: V cc OD-0,02, OS-0,08; V cc OD-0,2, OS-0,3). Mokykloje moksleivį galima laikyti silpnaregiu, jeigu tėvai yra pateikę akių gydytojo medicininę išvadą apie regėjimo būklę, kurioje nurodytas regėjimo aštrumas su korekcija ir akių ligos pavadinimas. Jei prie raidės „V“ nėra raidžių „cc“ (pvz. V OD-0,3, OS-0,1), tai reiškia, kad regėjimo aštrumas nurodytas be korekcijos (t.y. be akinių). Jei gydytojai negali parinkti tinkamų akinių, turi būti tokia žyma: „V OD-0,3, OS-0,1, nekoreguojama“.